Pramonės automatizavimo ir proceso valdymo metu siųstuvai yra kritiniai matavimo įtaisai. Medžiagų pasirinkimas daro didelę įtaką matavimo saugai, tikslumui ir produkto gyvenimo trukmei. Tam tikrose programose, tokiose kaip fermentacijos rezervuarai, medžiagų pasirinkimas netgi gali paveikti maisto produktų skonį. Siųstuvų medžiagos turi atitikti nacionalinius ar tarptautinius standartus, kad įsitikintų, jog jos nesukelia užteršimo, kartu turi pakankamą mechaninį stiprumą ir atsparumą korozijai. UžHigienos slėgio siųstuvai, Pagrindinės medžiagos apima kontaktines paviršiaus kontaktines medžiagas ir nekontaktines paviršiaus medžiagas, kurių kiekviena turi skirtingus reikalavimus. Šiandien išsiaiškinkime, kaip racionaliai pasirinkti medžiagą, kad atitiktų pramonės standartus.
2.2 siųstuvo medžiagų pasirinkimas
Proceso jungtis ir jutiklis yra siųstuvo montavimo ir slėgio jutimo komponentai, reikalaujantys tiesioginio ar netiesioginio kontakto su išmatuotu produktu, ty siųstuvo kontaktiniu paviršiumi. Siųstuvo grandinės modulis ir kabelio apsauga yra komponentai, naudojami signalo perdavimui, ir nereikalauja tiesioginio kontakto su išmatuotam produktui, ty siųstuvo nekontaktiniam paviršiui. Netinkamas bet kurios kategorijos medžiagų pasirinkimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti, ar siųstuvas atitinka higienos reikalavimus.
2.2.1 Kontaktinės paviršiaus medžiagos (sudrėkinta dalies medžiaga)
Siųstuvo kontaktinės paviršiaus medžiagos paprastai yra pagamintos iš aukštos kokybės nerūdijančio plieno, paprastai įskaitant 304 (06CR19NI10), 316 (06CR17NI12MO2), 304L (022CR19NI10) ir 316L (022CR17NI12MO2). Remiantis 3-A sanitariniais standartais, medžiagos turi atitikti AISI (Amerikos geležies ir plieno institutą) 300 serijos nerūdijančio plieno (išskyrus 301, 302 ir 303) arba ACI klasifikacijas. Be to, joks nerūdijančio plieno komponentas neturi korozijos, kai liečiasi su tirtu produktu, ir jis turi būti netoksiškas ir neabsorbentas. Kai reikia suvirinimo, nerūdijančio plieno anglies kiekis neturi viršyti 0,08%, o lydinių, kuriuose yra švino, išplovimo vario ar kitų toksiškų medžiagų, naudojimas yra draudžiamas. Nemetalinės medžiagos taip pat dažniausiai naudojamos kaip kontaktinės paviršiaus medžiagos, paprastai apima įvairias gumines ir plastikus. Nemetalinės medžiagos dažnai naudojamos kaip pagalbinės sandarinimo medžiagos ir atrankos metu turi būti higienos sertifikavimas (pvz., FDA sertifikavimas JAV).
2.2.2 Nekontaktinės paviršiaus medžiagos (nenugalimos dalies medžiaga)
Palyginti su kontaktinėmis paviršiaus medžiagomis, nekontaktinių paviršiaus medžiagų pasirinkimas yra platesnis. Pirma, jie turi būti atsparūs korozijai ir neabsorbentui; Antra, jie turi būti patvarūs ir lengvai valomi. Jei uždedamos dangos, jos turi būti stipriai sukibę. Nereikėtų padengti komponentų, kuriems reikia išardymo valymui.
Medžiagų pasirinkimasHigienos slėgio siųstuvaiyra sisteminė inžinerijos užduotis, kuriai reikia išsamiai atsižvelgti į mechanines savybes, cheminį stabilumą, higienos standartus ir praktinę taikymo aplinką. Kontaktinės paviršiaus medžiagos, tiesiogiai sąveikaujančios su išmatuota terpe, turi griežtai laikytis tarptautinių higienos normų, prioritetų teikiant prioritetus medžiagoms su tokiomis sertifikatais kaip FDA, kad būtų užtikrinta, jog jos yra netoksiškos, nekontroliuojančios ir neabsorbuojamos. Nors nekontaktinės paviršiaus medžiagos tiesiogiai nedalyvauja matavimuose, joms vis tiek reikia turėti tokias savybes kaip atsparumas korozijai ir valymo lengvumą, kad būtų užtikrintas ilgalaikis stabilus įrangos veikimas.
Šioje dalyje mes ištyrėme kontaktines paviršiaus medžiagas ir nekontaktines paviršiaus medžiagas. Kitoje dalyje mes ir toliau aptarsime paviršiaus šiurkštumą, suvirinimą ir standartus, kurie turi būti laikomi sandarinimui. Ateityje, renkantis medžiagas, ne tik laikantis esamų standartų, bet ir bus būtina atnaujinti naujausias pramonės tendencijas, užtikrinančias, kad įranga ir toliau atitiktų nuolat besikeičiančius higienos ir saugos reikalavimus. Atlikdami mokslinę medžiagą, siųstuvai gali ne tik optimaliai atlikti dabartines programas, bet ir ateityje prisitaikyti prie griežtesnių pramonės standartų, suteikdami ilgalaikį stabilumą ir gamybos procesų patikimumą.
